Visas mūsų gyvenimas šitame pasaulyje – tai tiesioji linija. Ji turi pradžią ir pabaigą. Kas buvo pačioje pradžioje ir kas yra po pabaigos – aš nežinau. Nežinau ir savo teorijų apie tai nekursiu. Ką galvoti apie viską tai – kiekvienas renkasi pats. Tačiau šitame straipsnyje noriu pasidalinti savo mintimis apie tai, kaip palengvinti gyvenimą mūsų (šitame) pasaulyje. Kitais žodžiais – kaip gyventi čia pat ir dabar. Dar kitaip – kaip kovoti su nerimu. Gyvenk akimirkoje…
Grįžkime prie mūsų tiesios linijos. Jeigu atmesti visas tas mintis, kad ta linija yra ne tokia ir tiesi kaip mes apie ją šnekame – vienaip ar kitaip, mes kažkur joje esame. Jeigu į viską tai žiūrėti labai paprastai – toje linijoje yra 3 taškai. Pirmas – praeitis (pradžia). Antras – dabartis (realybė/mes/tai kas vyksta). Trečias – ateitis. Lyg ir paprastas dalykas. Mes suprantame, kad egzistuoja laikas. Dar kitaip – mes suvokiame laiką. Mes galime laiką klasifikuoti, matuoti, sistematizuoti. Tas mums padeda jame orientuotis. Sekundės, minutės, valandos, dienos… Kaip viską tai galima pavadinti? Tai yra savotiškos sąlygos…
Sąlygos
Bet kokios sąlygos – tai savotiški rėmai. Kodėl žmonės sako, kad laimingi laiko neskaičiuoja?… Nes laiko suvokimas (supratimas) „įrėmina“. Taip, lyg ir patogu. Lyg ir negalime be laiko skaičiavimo. Tas tikrai yra labai svarbu. Darbas, galimybė susitikti tam tikrą valandą (lygiai). Minutės… Jos svarbios. Tačiau kai tik mes pradedame gilintis į tą laiko skaičiavimą – mes pradedame save rėminti.
Kai pradedame skaičiuoti laiką, norime mes to ar nenorime – mes pradedame planuoti. Jeigu mūsų vienos dienos tiesiojoje linijoje atsiranda pažymėti laiko taškai – mums reikia aktyviai juos stumdyti. Kodėl? Nes pasaulis yra dinamiškas. Viskas keičiasi. Nuolat. Žemė dreba. Tad ir mūsų planai, norime mes to ar ne – keičiasi. Planuojant – mes žiūrime į ateitį. Bandome kažką dėlioti tame laiko ruože, kuris dar fiziškai neegzistuoja. Bandome numatyti dalykus. Kaip jie turėtų vykti…
Ateitis
Ateitis nėra reali. Tai neegzistuojantis laiko ruožas. Tai nėra realybė. Tai tuščia erdvė mūsų veiksmams. Kuo daugiau planų mes sudėliojame šitame laiko ruože – tuo labiau save „įrėminame“. Kitaip sakant – mes patys sau formuojame užduotis (kartais net ir problemas). Kuo daugiau norų – tuo daugiau planų. Kuo daugiau planų – tuo stipriau skauda galva. Mes bandome atlikti kelis darbus vienu metu. O tokia veikla labai gerai formuoja stresą. Stresas – formuoja ligas…
Atlikdami kelis darbus vienu metu siekiame sutaupyti laiko. Tačiau, kaip rodo tyrimai, ši strategija ne tik neefektyvi, bet ir dažniausiai pareikalauja papildomų valandų darbui pabaigti. Ištrauka iš lrytas.lt
Apibendrinant, galima teigti, kad kuo toliau mes žiūrime į ateitį – tuo labiau save „deginame“. Žmonės, kurie nori atlikti 100 darbų per 1 savaitę – dažniausiai nesijaučia laimingi. Kaip jie nebandytų save apgauti – anksčiau ar vėliau ateina nusivylimas. Galvoje gimsta klausimai. Kam? Kodėl? Kam man to reikia? Kodėl aš tai darau?…
Praeitis
Praeitis – tai laiko ruožas, kuris jau neegzistuoja. Tai kažkada buvo realybė, tačiau to jau nėra. Praeitį (buvusią realybę) galimą pamatyti (nuskaityti) iš žmonių prisiminimų (pasakojimų) ir iš suformuotų materialinių dalykų. Suformuoti praeityje materialiniai dalykai gali būti ir informacijos kaupikliai su tam tikra vaizdine ar tekstine informacija. Tose laikmenose taip pat galime įžvelgti praeiti. Kaip buvo. Bet kaip mes ten nežiūrėsime – praeitis niekada nevirs realybe. Praeitį galima kažkiek atkartoti. Tačiau tai nebus lygiai taip kaip buvo. Praeitis – tai yra tai kas jau nuveikta.
Iš praeities mes galime paimti tik kažkokius teigiamus momentus (geri prisiminimai ir patirtis) ir bandyti juos atkartoti realybėje (dabartyje), kad sukurti geresnę ateitį. Tik tiek. Ir ne daugiau…
Jeigu mes pergyvename dėl kažko (kas jau įvyko) – tai nėra logiška. Tai yra natūralu, bet tikrai nėra logiška. Mes tiesiog bijome atsakomybės ir ateities. Taip pat mes negalime susitaikyti su tam tikrais dalykais. Mes negalime suprasti, kad kažkas įvyko būtent su mumis. Pralaimėjome, praradome, netekome… Mes galime tai pakeisti? Jeigu ne – tą reikia palikti praeityje. Reikia sugebėti iš to pasimokyti ir visą likusią negatyvią dalį – tiesiog paleisti.
Praeitis – tai nėra tas laiko ruožas kuriame mes gyvename. Mes gyvename labai siaurame laiko ruože. Mes gyvename akimirkoje, formuodami laiką. Mes gyvename ten, kur dalykai egzistuoja. Mes gyvename dabartyje ir tuo pačiu „gaminame“ praeitį. Ateitis – tai tarsi medžiaga mūsų tolimesniam gyvenimui. Ar reikia labai toli žiūrėti į ateitį?…
Laiko juostos (akimirkos) plotis
Apibendrinsime. Laikas – tai sąlygos. Savotiškas matavimo vienetas. Resursas. Sąlygos mus „įrėmina“. Ten kur atsiranda resursas (matavimo vienetai) – atsiranda darbas. Mes turime dirbti su laiku. Mes turime dirbti laike. Mes turime ateiti laiku. Mes save talpiname į laiką. Ir tas yra normalu.
Gyvenimas – tai dinamika. Nuolatinis judėjimas. Tai drebėjimas ir vibracijos. Kitais žodžiais – nuolat turi kažkas vykti. Kitaip mes jaučiamės negerai. Mums pasidaro liūdna, nuobodu ir mes patys sau pradedame sugalvoti depresijas. Veikla yra reikalinga.
Dabar mūsų „laiko dinaminis diapazonas“ (laiko juostos (akimirkos) plotis). Dar kitaip – mūsų galimybė apdoroti tam tikrą laiko ruožą. Mes, kaip ir bet koks dalykas šitame pasaulyje – turime tam tikrą resursą. Mes turime tam tikras galimybes. Mes galime pakelti 30 kilogramų sveriančią dėžę, bet mes negalime pakelti 3 tonų sveriančio automobilio. Automobilį mes galime pakelti, bet tam reikės daugiau resurso (žmonių arba įrangos). Kitais žodžiais – mes galime tik tai, ką mes galime. Dabar grįžtame prie laiko (praeitis/dabartis/ateitis).
Kuo daugiau mes žiūrime į praeitį ir ateitį – tuo labiau mes apkrauname savo galvą. Mes išplečiame tą laiko juostą. Išplečiame tiek, kad negalime visko to apdoroti. Jeigu mes pradedame savo mąstymą talpinti į siauresnį laiko tarpą (į akimirką) – gyventi yra paprasčiau. Dalykai vyksta „tikslingiau“. Kas yra geriau? Pradėti 1 darbą ir jį pabaigti? Arba pradėti 10 darbų ir nepabaigti nei vieno?…
Koncentracija
Laiko juostos siaurinimas – tai koncentracija. Tai toks procesas, kai mes pradedame mažiau galvoti kas buvo ir neplanuojame daug į ateitį. Mes susikaupiame tik tam tikrame laiko ruože. Siaurame laiko ruože. Tame laiko ruože mes atliekame smulkius darbus ir gauname momentinius rezultatus. Tie momentiniai rezultatai yra paprasti ir greiti. Tad čia yra svarbu sugebėti tais momentiniais rezultatais pasidžiaugti. Jeigu mes stengsimės tą „laiko dinaminį diapazoną“ (akimirką) siaurinti (koncentruotis į tam tikrus dalykus) – gyventi bus žymiai lengviau. Chaosas ir blaškymasis gero dar niekam nepadarė.
Post Scriptum
Gyvenk akimirkoje. Stenkis išlikti siaurame laiko ruože. Negyvenk iliuzijose. Neplanuok darbų kurių negalėsi padaryti. Tu turi resursą. Tu esi resursas. Nesi tikras – nežadėk. Džiaukis smulkmenomis. Mėgaukis mažais dalykais…
O tai kaip ateitis?…
Žiūrėti į ateit reikia. Tačiau tik tiek, kiek tikrai sugebėsite padaryti. Menas yra tai – kaip mes patys vertiname savo jėgas. O tai jau EGO ir ALTRO klausimas. Kitaip sakant – kokie „svarbūs“ mes esame. Be žvilgsnio į ateitį mes neturėtume tikslų ir svajonių. Ateitis – svarbus dalykas. Bet tik tiek – kiek mes tikrai galime…
Taip pat (temos pastiprinimui) patariu peržiūrėti šias medžiagas:
https://realybe.lt/ideja-tai-tikslo-sekla-ideja-tai-musu-kuras/
https://realybe.lt/aklas-ir-matantis-vertink-tai-ka-turi/
https://realybe.lt/tikslo-beieskant/
https://realybe.lt/negali-buti-nuolat-viskas-blogai/
https://realybe.lt/ar-as-to-tikrai-noriu/
https://realybe.lt/carpe-diem-naudokis-proga/
Medžiagos: Andrej Galin.
Va tokia tema turėjome team building susibūrimą. Kalbėjomės kaip reikia gyventi, kad būtina džiaugtis smulkmenomis, nes gyvename tik kartą. Kalbėjome, kad nereikia atsisukti atgal, o reikia eiti į priekį. Labai puikūs jūsų pastebėjimai.