Kartais tyla pasako daugiau nei žodžiai

Tyla – didelė jėga. Kartais ji yra žymiai stipresnė už teigiamą arba neigiamą atsakymą. Tyla – tai ramybė, galimybė susikaupti. Tai galimybė klausytis ir galvoti. Tylėdami, būtent tada kai to tikrai reikia – dažniausiai laimime. Tam tikrais momentais, daugiau turės tas, kas priima informaciją, o ne ją skleidžia. Nenoriu pasakyti, kad reikia nuolat tylėti. Atiduoti informacija, būtent tada kai to reikia – yra normalu. Bendravimas (apsikeitimas informacija) nėra įmanomas tik klausant.

Šitame straipsnyje noriu pasidalinti savo mintimis apie tai, kaip yra svarbu klausytis. Klausytis ir girdėti tai, ką būtent nori pasakyti žmogus. Taip pat papasakosiu kaip išgirsti tai, apie ką žmogus nesako garsiai…

Viskas turi esmę ir prasmę

Prasmė – tai „kažkas“ dėl „kažko“. Esmė – tai yra tam tikro konteksto pagrindinė mintis. Tad viskas ką mes sakome turi esmę ir prasmę. Tai yra labai svarbu. Tą reikia turėti omeny toliau skaitant visą šitą straipsnį. Nieko šitame pasaulyje nebūna be priežasties. Taip pat kaip ir viskas turi kažkokią esmę. Niekas savaime neatsiranda ir nedingsta. Kartais yra labai sunku suprasti skleidžiamos informacijos esmę ir tam tikrų dalykų prasmę. Tačiau net psichiškai nesveikų žmonių žodžiuose galima įžvelgti kažkokią esmę ir prasmę. Kitaip tariant – tie dalykai visada yra. Jie kažkur egzistuoja, tik juos reikia identifikuoti ir dekoduoti…

Tylėdami gauname daugiau

Kai mes tylime – mes esame informacijos priėmimo būsenoje. Kitaip sakant – mes gauname. Kai kalbame – mes atiduodame. Kaip mes žinome, jeigu atiduodi – vėliau grįžta. Viskas yra subalansuota. Atidavei – grįžo, kai grįžta – atiduodame ir taip viskas sukasi ratu. Visur dinamika ir sunkiai pastebimas judėjimas. Tiesiog viskas tas mums yra ant tiek normalu, kad mes to net nematome. Kartais vieni gauna daugiau, kartais mažiau. Viskas priklauso nuo mūsų mąstymo. Nuo to, ko mes norime ir ko mes siekiame.

Kuo daugiau mes norime gauti – tuo daugiau mums reikia atiduoti. Ką turime toliau? Žmogus norintis daug gauti – automatiškai pradeda daug atiduoti. Kitaip sakant – generuoja (skleidžia) informaciją. Dažniausiai, dėl savo godumo, mes darome didelę klaidą – labai daug kalbame (atiduodame) tikėdamiesi, kad viskas tas grįš su procentais. Kartais bandome keisti nematerialinį resursą į materialinį. Daugybė tokių bandymų (padauginti resursą) – yra dažniausiai neapgalvoti. Noras pasipelnyti, gauti kažką investuojant minimumą resursų „užtemdo“ mūsų protą. Kitas reikalas jeigu mes kažką darome turėdami „švaresnius“ tikslus. Gerai. Grįžkime prie esmės.

Ką aš turiu omeny? Žmogus „A“ kalba (atiduoda). Žmogus „B“ klausosi (priima). Vėliau žmogus „A“ tikisi kažką gauti iš žmogaus „B“. Tačiau žmogus „B“ jausdamasis nesaugiai (keistai) – atgal daug informacijos neatiduoda. Tada žmogus „A“ vėl bando siųsti užklausas pašnekovui „B“. Tokių ciklų gali būti nemažai. Dažniausiai jų ir yra nemažai. Tad jeigu žmogus „B“ per visą tą apklausos sesiją išliks ramus ir atidavinės informaciją labai mažomis porcijomis – jis greičiausiai supras (išgirs) ką iš jo nori žmogus „B“. Kitais žodžiais – tylintis žmogus gauna daugiau informacijos negu klausinėjantis.

Reikia laiko

Trumpai apibendrinsime aukščiau pateiktą informaciją. Jeigu žmogus nori gauti informacijos – jis formuoja klausimus. Jeigu jis negauna tinkamo atsakymo – formuoja naujus klausimus arba juos rekonstruoja. Viso to proceso metu aiškėja esmė. Kuo daugiau mes visam tam procesui duodame laiko – tuo aiškiau mes matome situacijos šaknis. Kitaip pasakius, jeigu žmogus nori šnekėti – tegul tą daro. Jums tas galės išeiti į naudą. Tiesiog reikia laiko.

Kaip išgirsti tai, kas buvo nepasakyta

Kaip aš minėjau straipsnio pradžioje – viskas turi esmę ir prasmę. Tiesiog taip jau yra, kad mes nuolat bandome tuos dalykus paslėpti. Dėl daugybės priežasčių. Mes bijome, kad iš mūsų nepavogtų idėjos, mes norime gauti informacijos ir vėliau iš jos pasipelnyti, mes nenorime atrodyti kvailai ir t.t. Daugybė žmonių turi nemažai ribojančių įsitikinimų, barjerų ir savotiškų „rėmų“. Kartais pokalbio metu reikia kelis kartus perklausti pašnekovo – ką jis turėjo omeny. Esmė ir prasmė – dalykai labai paprasti. Dažniausiai jie yra labai konkretūs ir aiškūs. Tik kelias iki jų yra labai vingiuotas.

Ką turime? Žmogus mūsų kažko klausia. Mes automatiškai atsakome į klausimą. Vėliau galvojame apie suformuluoto klausimo priežastį. O ji (kaip mes jau žinome) tikrai yra. Tačiau mes jau atidavėm informaciją. Mes atsakėm į klausimą. Žmogus gavęs tai ko norėjo dažniausiai neatskleis visos esmės ir prasmės. Kaipgi išgirsti tai, kas buvo nepasakyta?

Mums formuoja klausimą ir dažniausiai mes į jį automatiškai atsakome. Viskas vyksta labai greitai ir dažniausiai neapgalvotai. Čia yra raktinis momentas. Kai išgirstame klausimą – išlaikykime pauzę ir pagalvokime. Jeigu jaučiame, kad „nepagauname“ esmės – neskubėkime atsakyti į tokį klausimą. Reikia būtinai įsigilinti apie ką yra kalbama. Kokia yra klausimo esmė ir prasmė. Gal iš Jūsų nori „išimti“ kažkam reikalingą informaciją, būtent tą atsakymą, kurio kažkam reikia.

Ką daryti kai jaučiame klausime paslėptą dviprasmybę arba klausimo esmė yra visiškai neaiški? Kaip ir minėjau aukščiau – būtinai formuojame pauzę. Turbūt matėte kaip bendrauja išmintingi, daug žinių turintys žmonės? Jie neskuba, kalba lėtai, su pauzėmis. Pauzė – tai toks tylos tarpas, per kurį nekantrus žmogus rekonstruos klausimą dar kelis kartus, kad Jūsų jį suprastumėte. Jeigu pašnekovas neužpildo Jūsų suformuotos pauzės papildoma informacija – Jūsų eilė daryti žingsnį į priekį. Klauskit. Nereikia bandyti atsakinėti į pašnekovo klausimą. Tiesiog klauskite, kad gauti papildomos informacijos. Formuokite klausimus tol, kol nesukonstruosite pilno esmės vaizdo. Turi aiškiai susidėlioti klausimo esmė ir prasmė.

Kaip sakė vienas geras žmogus – „Į galvosūkį reikia atsakyti galvosūkiu“

Apie ką tu?…

Kažkur girdėjau, kad į klausimus klausimais atsako žydai. Tie tai tikrai yra gudrūs. Noriu pasakyti, kad tai yra puiki sistema. Ji leidžia išgirsti tai kas buvo nepasakyta. Formuluokime klausimus taip, kad jie reikalautų ankstesnio klausimo patikslinimo. Visą gautą informaciją dėkite į savo „taupyklę“ ir ten ją analizuokite. Finalinis štrichas – surinkti informaciją ir neduoti atsakimo. Visiškai neatsakyti yra tikrai negražu, bet duoti sau laiko pagalvoti – yra būtina. Pauzė, tyla, mąstymas. Ramiai pagalvojame, padarome išvadas ir tik tada kalbamės toliau.

Būkite atsargūs

Būkime atsargūs ir nesimėtykime žodžiais. Žodžiai – tai energija. Energiją reikia valdyti. Nevaldoma energija pridaro daug bėdų. Jeigu nesate tikri – geriau patylėkite. Suformuokite pauzę. Dažniausiai atsiranda kvailys, kuris tą pauzę užpildys. Jeigu turite tokią galimybę – geriau rinkite informaciją. Savaime aišku, kad visos situacijos yra skirtingos ir tam tikri metodai veikia tik tam tikrais momentais. Tačiau prisilaikyti aukščiau nurodytų patarimų visada yra neblogai.

Jeigu turite klausimų – susisiekite su manimi elektroniniu paštu: info@realybe.lt. Taip pat kviečiu prenumeruoti mano „Youtube“ kanalą „Realybė“.

Medžiaga: Andrej Galin. Nuotraukos: Eternal HappinessPexels.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *