Šitas straipsnis – daugiau istorija negu pamąstymai. Tai mano prisiminimai su paslėpta mintimi tarp eilučių. Kalba eis apie malonumą. Apie tą euforijos jausmą, kai pasiekiame tikslą. Kai gauname tai ko taip stipriai norėjome. Esu įsitikinęs, kad Jums yra žinomas tas jausmas. Kai taip stipriai kažko norisi, Jūs taip ilgai laukiate to ir vėliau ta ilgai laukta minutė pagaliau ateina…
Papasakosiu istoriją ir vėliau ją išdalinsiu į tam tikrus etapus. Detalizuosiu kiekvieną atskirai. Taip pat pateiksiu kelis patarimus, kaip tuos visus etapus lengviau pereiti. Kaip padaryti taip, kad rezultatas būtų dar „saldesnis“.
Mineralinis vanduo
Aš labai mėgstu gazuotą mineralinį vandenį. Žinau, kad gazuoti gėrimai nėra labai naudingi mūsų skrandžiui, bet ką jau padarysi. Labai jau man patinka tas jausmas, kai angliarūgštės burbuliukai kutena liežuvį ir burną. Gazuotas vanduo – lyg ir paprastas vanduo, bet dėl angliarūgštes įgauna savotiško „aštrumo“. Angliarūgštė – anglies dioksidas arba anglies dvideginis (CO2) – bespalvės, bekvapės ir beskonės dujos. Tačiau man atrodo, kad surasčiau net šimtą būdų aprašyti jos skonį…
Kaip supratote – gazuotas vanduo man labai patinka. Pasakysiu daugiau. Vasaros metu, šito gėrimo vertė (asmeniškai man) išauga dvigubai. Kai yra labai karšta – tai mano gėrimas numeris vienas. Pereikime prie pagrindinės minties (temos). Turime du faktus. Pirmas – aš žiauriai mėgstu gazuotą vandenį. Antras – dar labiau jį mėgstu vasaros metu.
Įsivaizduokime tokią situaciją (tai yra reali istorija). Vasara, karšta, norisi gerti. Namuose atidaryti langai, tačiau tas nelabai padeda kovoti su karščiu. Kaip minėjau – norisi gerti. Tikrinu savo vandens atsargas. Namuose laikau vieną ar du blokus mineralinio vandens. Rezultatas neigiamas. Vanduo visiškai baigėsi. Aišku, krane jis yra. Švarus, šaltas ir tinkamas gerti. Tačiau būtent toje situacijoje aš tikrai žinau ko aš noriu. Tai yra vienas iš tų variantų, kai aš neieškau lengvo kelio…
Ką turime?
Vasara, karšta, nėra mano mėgstamo vandens, tačiau aš puikiai žinau ko aš noriu. Žinant viską tą aš neieškau kažkokių kitų (gal ir lengvesnių) kelių. Nors kitose situacijose – kitų kelių paieška duoda žymiai geresnį rezultatą. Tad viskas apie ką aš pasakosiu – tinka tikrai ne visur…
Ką aš darau?…
Aš negeriu vandens iš krano, aš nebandau ieškoti kažkokių kitų variantų. Aš esu stipriai ištroškęs, bet aš rengiuosi ir pėsčiomis einu iki artimiausios parduotuvės. Aš aiškiai matau viską kas bus toliau. Aš viską jau žinau. Tad šypsodamasis pasunkinu sau užduotį. Parduotuvėje aš paimu du blokus gazuoto mineralinio vandens ir sunkiai nešu juos prie kasos. Nors parduotuvėje ir veikia kondicionavimo sistema – vistiek yra karšta. Ant mano veido pasirodo maži prakaito lašai. Labai keista, nes jaučiuosi taip, lyg manyje visiškai neliko skysčių.
Taip jau norisi gerti… Tačiau sumokėjęs kasoje už vandenį – aš pakeliu nuo žemės sunkius blokus ir einu toliau. Vėlgi – su lengva šypsena, nes galvoje prasuku situacijas, kaip ištroškę žmonės kartais geria vandenį (ar kitus gėrimus) dar už juos nesumokėję (tiesiai parduotuvėje ar prie kasos). Tai ne man, galvoju aš ir einu su blokais namo.
Eidamas mano, aš galvoju kaip aš saldžiai atsigersiu. Galvoju apie tai, kaip man bus gerai. Juk aš to taip noriu… Atėjęs namo aš statau vandens blokus į vietą. Tiksliai ten, kur visada laikau vandenį. Nusiimu marškinius ir einu į vonią. Ten nuplaunu rankas ir veidą. Specialiai lengvai tempiu laiką. Aš žinau, kad aš jau esu laimėtojas…
Rezultatas
Išpakuoju bloką, išimu vieną butelį vandens, pastatau jį ant stalo ir pradedu galvoti apie tai, kad visai būtų neblogai tą vandenį atšaldyti. Tačiau šitą žingsnį jau praleidžiu. Nesu jau toks maniakas, kad taip save kankinčiau. Pagaliau vanduo atidarytas. Įpilu jį į stiklinę ir skaniai atsigeriu. Pakartoju tą malonų veiksmą kelis kartus. Tyliai ir ramiai sėdžiu mėgaudamasis tuo neperteikiamu euforijos jausmu. Galvoje skamba „Odė džiaugsmui“ (Ode to Joy). Prieš akis „taškosi“ smulkūs sidabro burbuliukai…
Esmė
Aukščiau pateiktame tekste yra toks sakinys: „Vasara, karšta, nėra mano mėgstamo vandens, tačiau aš puikiai žinau ko noriu…“. Konkretizuosime. Pagrindinė mintis – „…aš puikiai žinau ko noriu…“.
Ką aš noriu pasakyti? Jeigu mes tiksliai žinome ko mes norime (mes turime detalų veiksmų planą) – tai jau gana nemaža viso darbo dalis. Konkrečiai suformuluotas tikslas – tai preciziškai tiksliai ir lygiai išasfaltuotas kelias iki rezultato. Toliau tik darbas. Atlikus visą suplanuotą veiksmų seką – mes gauname tai ko mes norėjome.
Taip pat šitoje istorijoje yra dar viena frazė: „Specialiai lengvai tempiu laiką. Aš žinau, kad aš jau esu laimėtojas…“. Ką aš tuo norėjau pasakyti? Jeigu Jūs tiksliai žinote ko norite, žinote ką reikia daryti, turite detalų veiksmų planą – tikėkite tuo ką darote. Tikėkite savimi. Aš nesu optimistas, bet kartais leidžiu sau tvirtai patikėti tuo, kad pasieksiu tai ką esu suplanavęs. Nors puikiai žinau, kad planus gali keisti aplinka. Šitame pasaulyje yra įmanoma absoliučiai viskas. Tiesiog reikia tikėti tuo ką Jūs darote. Kitaip kokia yra prasmė to užsiėmimo?…
Rezultato saldumas
Visi žmonės skirtingi. Kažkam pakanka greitų rezultatų, kažkas mėgsta vien tik patį procesą. Man pačiam labai patinka rezultato efektas. Ta euforija, kai kažkas pavyksta. Kai pasieki, gauni, kai yra tavo, kai tu tą padarei…
Įsivaizduokime dar vieną situaciją dvejose variantuose:
- Ant stalo guli obuolys. Jus norite paimti tą obuolį. Jūs jį paimat. Jis yra Jūsų. Smagu? Taip, gama neblogas jausmas. Tačiau kažkaip „sausoka“…
- Tas pats obuolys, tas pats Jūs ir tas pats noras paimti obuolį. Yra tik vienintelis skirtumas. Obuolys kabo ant medžio šakos. Sunkokai pasiekiamas. Tačiau Jūs stengiatės, lipate į medį, bandote iš visų jėgų jį pasiekti. Obuolys Jūsų. Padaryta.
Kaip Jūs galvojate, kuriame variante gausite didesnį malonumą? Kažkodėl manau, kad antrame…
Taip veikia mūsų smegenys. Taip veikia mūsų kūnas, visa sistema, cheminė laboratorija. Būtent visos tos cheminės reakcijos mūsų kūne mus ir motyvuoja kažką daryti. Siekti daugiau, eiti toliau, daryti dar geriau…
Jeigu rezultatas netenkina
Kuo sunkesnis darbas, tuo didesnį malonumą mes gauname, kai pasiekiame tikslą. Jeigu rezultatas mūsų netenkina, jeigu nėra to „saldumo“ jausmo – gali būti kelios priežastys.
- Blogai suformuluota užduotis (tikslas) pačiam sau. Dar kitaip – kai mes nežinome ko norime ir pradedame tai daryti.
- Tikslas nėra Jūsų. Tokie dalykai atsitinka kai tikslą Jums „įskiepija“. Jūs lyg ir esate suinteresuotas, bet kažkas yra ne taip. Tada ir rezultatas yra ne Jūsų, o svetimas. „Saldumą“ jaučia tas žmogus, kuris viską sugalvojo…
- Jūs tobulėjate ir aiškiai matote ką dar galima būtų pakeisti, kad rezultatas būtų dar geresnis. Tokiais atvejais nusivylimas dažniausiai nėra didelis. Tiesiog yra lengvas nepabaigto darbo jausmas. Noras padaryti kažką kitaip. Dar geriau negu yra dabar.
P.S.: Turiu gana neblogą video medžiagą būtent apie viską tai. Apie tuos momentus, kai rezultatai netenkina.
Apibendrinimas
Sunkus ir ilgas darbas nuolat suteikia „saldumo“ jausmą. Jeigu kažką darote, sunkiai dirbate ir jaučiate, kad pavargote – žinokite vieną dalyką… Rezultatas bus „saldus“. Jeigu tiksliai žinote ko Jūs norite, jeigu darote tai iš geros širdies ir idėja yra Jūsų – pirmyn. Rezultatas Jums tikrai patiks.
Medžiaga: Andrej Galin. Nuotraukos: Bruno Scramgnon iš Pexels.
nei pridėsi, nei atimsi. bravo tekso autoriui.. galime norėti visko greitai, bet kartais geriau palaukti. nors ne visada, kai kurie dalykai turi savo greitesnes versijas, pvz sodo atnaujinimas, nebūtina laukti kol augalai sužels, galima priberti akmenukų, skaldos į koriukus ir jau atrodys naujas sodelis. kaip pavyzdys.