Mes rekonstruojame realybę

Ar mes matome realybę tokią kokia ji yra? Ne. Mes rekonstruojame realybę. Aplink esantys daiktai yra visiems vienodi. Gamtos reiškiniai ir paprastos kasdieninės situacijos – viskas tai yra savotiškas standartas. Tačiau kiekvienas žmogus tą standartą traktuoja savaip. Dažniausiai mes bandome viską traukti į savo naudą. Mes formuojame mums palankią (patogią) informaciją. Toliau straipsnyje – realių materialinių ir nematerialinių dalykų rekonstrukcijos variantai. Kaip mes tai darome ir kodėl?…

Pradėkime nuo labai paprastų ir aiškių dalykų. Įsivaizduokime kambarį. Didelis šviesus kambarys. Kambario kampe stovi stalas. Ant stalo yra dvi dėžutės. Viena dėžutė yra labai maža, kita – didelė. Taip pat ant stalo guli rašiklis. Visi tie daiktai, stalas, dvi dėžutės ir rašiklis – yra realus (tikri). Mes tą puikiai suprantame. Taip pat realus yra ir kambarys į kurį mes buvome užėję. Mes išeiname iš kambario. Po kurio laiko grįžtame atgal. Rašiklio ant stalo daugiau nebėra. Klausimas. Ar rašiklis vis egzistuoja? Kaip jis egzistuoja ir kur? Toliau viskas suksis aplink šitą eksperimentą.

Informacijos gavimas ir atidavimas

Baltas kambarys, stalas, dvi dėžutės ir rašiklis. Tą informaciją mes turime. Ją mums davė mūsų „optiniai davikliai“ (akys). Jų dėka mes orientuojamės aplinkoje ir pažįstame mus supantį pasaulį. Mes galėjome pajausti kambario erdvę. Šitą informaciją mums suteikė mūsų ausys. Kai skleidžiame garsus – girdime tų garsų atspindį ir galime apytiksliai nustatyti kambario dydį. Jaučiame kvapą. Taip pat jaučiame šilumą arba šaltį. Kūnas mūsų smegenims duoda informaciją. Labai daug ir skirtingų duomenų. Tai ką mes gavome iš savo, taip pavadinkime, „daviklių“ – yra pradinė gauta informacija.

Toliau, turėdami sukauptą informaciją, mes galime kažką pasakyti. Taip pat galime net nupiešti ar aprašyti ant popieriaus (arba naudojant kompiuterį). Mes galime atiduoti (perduoti) informaciją. Tik čia yra praleistas vienas momentas…

Informacijos apdorojimas

Mes matome spalvas, jaučiame kvapus, galime nustatyti objekto (ar patalpos) temperatūrą. Tačiau tie dalykai egzistuoja tik mūsų sąmonėje. Gauta informacija yra apdorojama mūsų smegenų. Čia ir prasideda visos linksmybės. Šitoje vietoje norėčiau dar kartą sugrįžti prie mūsų straipsnio pavadinimo. Mes rekonstruojame realybę. Visi. Be išimčių. Kodėl? Bandome išsiaiškinti.

Akcentuosiu kelis etapus: duomenų įvedimas, apdorojimas ir išvestis.

  1. Mes gauname nepakankamą informacijos kiekį. Kartais mes tiesiog nenorime atlikti darbo, kad gauti reikalingą mums informacijos kiekį. Remdamiesi surinkta informacija – darome klaidingas išvadas (dėl informacijos stokos). Mūsų smegenys sugeneruoja trūkstamus informacijos fragmentus.
  2. Mes kuriame (konstruojame/rekonstruojame) tik mums reikalingus fragmentus. Mes nekonstruojame visos aplinkos iš karto. Mes formuojame tik reikalingus objektus ir jungiam juos savo sąmonėje taip, kaip mums reikia. Darome tai turėdami konkrečią užduotį (poreikį). Kaip ir minėjau aukščiau – mūsų poreikiai formuoja mums palankią realybę.
  3. Mes klaidingai atiduodame (išvedame) informaciją. Mūsų galimybė atiduoti (perduoti) informaciją – tikrai nėra ideali. Kitaip sakant – mes negalime perduoti visos surinktos informacijos 100% tikslumu. Mūsų (kažkam atiduodama) informacija – dažniausiai yra klaidinga. Tai nėra 100% tikrovė. Taip pat svarbu pabrėžti, kad perteikti informaciją idealiai (tobulai) neįmanoma.

Grįžtame prie eksperimento

Pasikartosiu. Turime baltą kambarį su stalu kampe. Ant stalo dvi dėžutės (labai maža ir didelė). Taip pat ant stalo padėtas rašiklis. Į kambarį įleidžiame 10 žmonių. Vienas po kito – po vieną. Kiekvienam duodame po 5 minutes informacijai surinkti. Akcentuoju momentą, kad eksperimento dalyviams jokios papildomos informacijos nesuteikiame. Koreguojame situaciją – nuo stalo paimame rašiklį. Rašiklį išnešame iš kambario. Jo ten daugiau nėra. 10 žmonių apie tai nežino. Punktas pirmas – formuojamas nepakankamas informacijos kiekis (duomenų trūkumas).

Į kambarį vėl kviečiami 10 žmonių. Vienas po kito jie užeina į kambarį ir praleidžia ten po 5 minutes laiko. Primenu, kad dalyviai visiškai negauna jokios papildomos informacijos. Po šitų veiksmų – surenkame informaciją iš dalyvių. Užduodame dalyviams kelis klausimus. Išklausome kiekvieną dalyvį atskirai. Klausimus formuojame (pateikiame) po vieną. Tai yra – paklausiame, surenkame informaciją ir užfiksuojame atsakymą. Tada sekantis klausimas.

Klausimai eksperimento dalyviams:

  1. Ką Jūs matėte patalpoje?
  2. Kur galėjo dingti rašiklis?
  3. Ką Jūs galite pasakyti apie mažą dėžutę?

Svarbus momentas. Eksperimentas nėra tikras – tai yra tik modelis. Eksperimento modelis yra sukonstruotas ant daugybės panašių tyrimų pagrindo. Medžiagos yra surinktos ir apdorotos būtent mūsų situacijai detalizuoti. Eksperimentų variacijų gali būti daug, tačiau visų jų esmė lieka ta pati…

Eksperimento rezultatai

  1. Kiekvienas dalyvis patalpą apibūdins savaip. Kažkas pamirš paminėti kažkokį daiktą. Kažkas aplamai galėjo nepastebėti rašiklio arba mažos dėžutės. Jau gauname įdomius variantus.
  2. Dalyviai, kurie paminėjo visus daiktus – juos detalizuos visiškai skirtingai. Dėžių dydžiai, stalo forma, rašiklio spalva. Kažkam maža dėžutė bus panaši į cigarečių pakelį be užrašų, kažkam primins telefono dėklą. Vieniems rašiklis bus šviesiai mėlynas, kitiems – ryškiai žydras.
  3. Etape, kai rašiklis dingsta iš kambario, turėsime visą kalną variantų. Iš kiekvieno žmogaus – įmanomos kelios versijos.
    Galimi variantai:
    a) Rašiklį išnešė iš kambario eksperimento organizatoriai.
    b) Rašiklį iš kambario išnešė kitas eksperimento dalyvis.
    b) Rašiklį paslėpė į didelę dėžę, kuri buvo ant stalo.
    c) Rašiklį paslėpė po stalu (priklijavo ar kažkur užkišo).
    d) Galimai kažkas rašiklio net nepastebėjo ir labai nustebs, kad jis ten aplamai buvo.
  4. Paskutinis klausimas buvo susijęs su maža dėžute. Kaip mes atsimename, ant stalo buvo 3 daiktai. Tarp jų – viena maža dėžutė. Ta dėžutė – tai geras būdas suklaidinti žmogų. Kitaip išsireiškus – būdas įskiepyti visiškai kitą mintį. O gal kažkas išrinko rašiklį dalimis ir sudėjo į mažą dėžutę? Gali taip būti? Taip. Paskutinis klausimas gali pakeisti daugumos eksperimento dalyvių nuomonę.

Apibendrinimas

Mes rekonstruojame realybę. Kartais labai smarkiai ją iškraipydami. Visada reikia stengtis surinkti maksimalų duomenų kiekį apie mus dominančius dalykus. Nuolat adekvačiai priimkime tą faktą, kad mes kažko galime tiesiog nežinoti. Atsakyti pašnekovui „…aš to nežinau, nes neturiu apie tai informacijos“ – tikrai nėra gėda. Tas bus žymiai geriau negu Jūs sugeneruosit kažką visiškai neegzistuojančio.

Galvodami apie kažką, reikia stengtis analizuoti duomenis maksimaliai sąžiningai. Siūlyčiau paskaityti mano straipsnį „Kas yra realistas?“. Ten surasite daug gerų minčių apie situacijų vertinimą, žmonių elgesį ir emocijas. Medžiagoje yra daug naudingų momentų, kurie padeda suprasti situacijas būtent taip, kokios jos yra iš tikrųjų. Taip pat labai naudingos mintys yra sudėliotos straipsnyje apie problemas, kurias mes patys sau generuojame. Finalinis momentas – duomenų (informacijos) perdavimas (atidavimas) kitiems žmonėms. Norėdami kažką pasakyti, stenkitės tą padaryti maksimaliai tiksliai. Neskubėkite, formuluokite mintis aiškiai.

Atsiminkime. Duomenų surinkimas. Duomenų apdorojimas. Duomenų atidavimas. Kitais žodžiais – išgirdome, pamatėme, pačiupinėjome, tada gerai pagalvojome ir neskubant kažkam papasakojome. Visuose šituose etapuose reikalingas maksimalus dėmesys detalėms ir blaivus mąstymas. Tik taip mes galėsime rekonstruoti (perteikti) realybę (tikrovę/tiesą) maksimaliai tiksliai.

Medžiaga: Andrej Galin. Nuotraukos: Vishal Shah iš Pexels.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.