Pakelk akis į viršų…

Turiu vietą kur labai gerai jaučiuosi. Kaimas, nedidelis senas namukas miške. Važiuojame ten su žmona ir vaiku ilsėtis. Miškas, gamta, tyla… Kitais žodžiais – „rojus žemėje“. Čia pat ir dabar. Eilinį kartą vaikščiojant prie miško – pakėliau akis į viršų. Pažiūrėjau į medžių viršūnes. Medžių aukštis, šakų forma, spygliai, lapai – kiekvieną kartą viskas kitaip. Nežinau kodėl, bet man tas labai patiko. Prieidavau prie medžių ir būdamas šalia pažvelgdavau į viršų. Šį kartą su savimi turėjau naują telefoną ir nusprendžiau fotografuoti tuos vaizdus. Būtent tuos vaizdus kai žiūriu į viršų. Kaip tik gera proga išmėginti naują aparatą. Toliau straipsnyje pasidalinsiu nuotraukomis ir mintimis iš tos neįprastos dienos, kai vaikščiojau po mišką su aukštai pakelta galva…

Dažniausiai žiūrime į priekį

Mes dažniausiai žiūrime į priekį. Kažkas gal dažniau po kojomis. Po kojomis žiūrėti irgi nėra blogai. Matome tai kas yra. Daug kas taip net atranda pamestus daiktus. Nenoriu vieną iš pusių akcentuoti labiau negu kitą. Turiu omeny – matyti reikia stengtis viską. Mūsų gyvenimas – tai savotiškas balansas tarp visiškai priešingų dalykų. Yra tik juoda ir balta, yra teigiama ir neigiama, yra raudona ir yra mėlyna. Tačiau kai išlaikome tam tikrą balansą – gauname tarpinius variantus ir kitus atspalvius. Negalima pažinti tik vieną pusę ir sakyti, kad kažką supratote. Tad jeigu eidami žiūrite tik po kojomis ar tik į priekį – pakelkite akis į viršų. Ten yra taip pat daugybė įdomių dalykų.

Gyvenimą sunku suprasti. Reikia liūdesio, kad suprastum, kas yra džiaugsmas. Triukšmo, kad įvertintum tylą. Ligos, kad suprastum, kas yra sveikata. Kažką prarasti, kad įvertintum, ką turėjai…

Kažkas naujo

Kai mes kažką keičiame – nuolat jaučiamės geriau. Žmonės trokšta pokyčių. Taip jau mes esame „sulipdyti“… Tik yra vienas nelabai geras momentas. Kai atsiranda galimybės ir laikas kažką keisti – mes pradedame tų pokyčių bijoti. Prieštaraujantys dalykai. Kaip ir norime, bet nedarome, bijome, kažko laukiame, surandame sau visą kalną pasiteisinimų. Darbas. Mes bijome atlikti darbą… Kokia yra šitos pastraipos pagrindinė mintis? – Pradėkime formuoti pokyčius nuo labai mažų dalykų. Šiandien pakelsime akis į viršų, o rytoj užsinorėsime kažką pasiekti (ten kur pažiūrėjome)…

Viskas ką mes darome atrodo keistai…

Viskas ką mes darome kažkam būtinai atrodys keistai. Įsivaizduokite mane. Žmogus stovi prie medžio ir žiūri į viršų. Kažką neskubėdamas stebi, fotografuoja… Pamišėlis?… Tačiau žmogus kažką mato. Jeigu jis tą daro – reiškia tam yra kažkokia priežastis. Už visko to yra idėja, mintys, noras, planas ir tikslas. Tačiau daug kam tokie keisti dalykai yra nepakeliami. Žmonės bijo daryti tai ką nori. Gėdos jausmas kartais blokuoja labai gerus ir tikrai didelius darbus. Lieka tik klausimas – iš kur yra tas gėdos jausmas. Gal jį kažkas užkabino, o gal jis yra „įvarytas“ vaikystėje? Nesvarbu… Svarbu yra tai, kad tokius dalykus reikia keisti. Kaip ir ankstesnėje pastraipoje – skubėjimas čia nėra pagalbininkas. Viskas lėtai ir tik mažais žingsniais. Pradžioje tik pakeliame akis į viršų. Mes patys ir aplinka prie to pradedame priprasti. Vėliau, kai pradedame „lipti į medį“ – tiek mums, tiek ir aplinkiniams tai jau yra normalus dalykas.

Ką bedarytum – galvą į viršų…

Reziumuojant aukščiau surašytas mintis – viską galime sudėlioti į kelis punktus. Dalykas pirmas. Viską ką mes darome – galima daryti kitaip, tereikia noro pažinti kitą pusę (sužinoti kažką naujo, palyginti). Kai mes tobulėjame – atsiveria naujos galimybės. Mes gauname naujus įrankius, suprantame tam tikrų dalykų veikimo principą. Dalykas antras. Nauji dalykai. Dideli pokyčiai ateina lėtai. Nebijokime darbo. Atlikime jį mažomis porcijomis. Geriau yra vienas užplanuotas ir vienas atliktas darbas, negu dešimt užplanuotų ir tik vienas atliktas. Dalykas trečias. Absoliučiai viskas ką mes darome yra normalu. Jeigu mes kažko bijome ar jaučiame gėdos jausmą – pažiūrėkite į kitus. Kaip Jūs galvojate, ar visi žmonės daro tik normalius ir teisingus dalykus? Kol Jūs galvojate – kiti jau daro… Tad pakeliame akis į viršų. Galvą į viršų ir pirmyn.

Mūsų gyvenimas – žaidimas. Tik jame mes turime vieną gyvybę. Pasinaudokime ja atitinkamai.

Nepamirštam apie mano „Facebook“ puslapį: https://www.facebook.com/realybe.lt/
Taip pat mano „YouTube“ kanalas: https://www.youtube.com/channel/UC6yc5ZP9MVDkg7sbU16c-5g/
Jeigu turite klausimų – susisiekite su manimi elektroniniu paštu: info@realybe.lt.

Taip pat (temos pastiprinimui) patariu peržvelgti šitas medžiagas:
https://realybe.lt/pyktis-problemos-neissprendzia/
https://realybe.lt/viskas-yra-imanoma/
https://realybe.lt/ar-jus-jauciates-laimingi/
https://realybe.lt/mes-rekonstruojame-realybe/
https://realybe.lt/tai-ko-mes-tikimes-ir-realybe/
https://realybe.lt/kai-rezultatai-netenkina/
https://realybe.lt/svara-ir-tvarka/

Medžiagos: Andrej Galin. 

2 thoughts on “Pakelk akis į viršų…

  1. Margis:

    man irgi miškas yra ta vieta, kur norisi eiti, būti, meditacijos forma tokia. ypatingai kai plačiau pažiūrėjus, gali matyti tuos natūralius gamtos kūrinius

  2. Giedrius:

    kai pailsi, atsipalaiduoji, pabūni gamtoje, tai atrodo kažkokie kanalai atsiveria, norisi sužinoti daugiau apie tokius dalykus, kur ankščiau nebuvo aktualu..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.