Smalsumas kenkia mūsų sveikatai

Smalsumas – amžinas dalykas. Būtent dėl jo sugebame kartoti savo klaidas. Kartais puikiai žinome, kad darome kažką blogai, bet darome. Nes mums yra labai įdomu. Smalsumas nėra geras dalykas, bet ir nėra viskas taip jau blogai. Kartais atrandame kažką naujo. Tačiau asmeniškai aš stengiuosi viską tą stipriai kontroliuoti. Lieku su mintimi, kad smalsumas kenkia mūsų sveikatai…

Aišku, viskas tai yra ne tiesiogine prasme, tačiau tame yra tiesos. Kalbu apie žalą sveikatai. Suskirstyčiau šitą temą į dvi dalis. Pirmoji – adekvati. Tai yra noras gauti žinių, kažko išmokti, suprasti kaip kažkas vyksta. Antroji – neadekvati. Kai norime kažką sužinoti be kažkokios konkrečios priežasties. Kitaip sakant – kai bandome gauti visiškai mums nereikalingos informacijos.

Dalis pirmoji. Adekvatus informacijos poreikis

Kaip ir minėjau – smalsumas nėra visada blogai. Jis mums duoda teorinių žinių ir patirties. Gal, sakyčiau, kad labiau duoda patirties. Smalsumas – tai didelis noras gauti atsakimą į kažkokį klausimą. Kai yra didelis noras gauti informacijos – dažniausiai iš karto pereiname prie praktikos, praleisdami teorinę dalį. Tiesiog intuityviai veikiame. Eksperimentuojame, bandome, stebime. Kartais tokie dalykai yra skausmingi. Gaunant informaciją prarandame resursą. Tai gali būti pinigai, laikas ar net sveikata. Tačiau jeigu yra nors viena adekvati (svari) priežastis kodėl mes tai darome – viskas yra gerai. Jeigu mes esame pasiruošę mokėti už tą patirtį tiek kiek ji kainuoja – pirmyn. Svarbiausia, kad gauta informacija turėtų tolimesnį praktinį panaudojimą.

Pavyzdys Nr.: 1.1.

Dirbame komandoje žmonių. Kažką konstruojame. Vienas iš darbininkų nuolat kažką įdomaus daro su plaktuku. Įkalęs vinį, kartais medine rankena pastuksena į grindis. Galime jo paklausti kam jis taip daro, nes tam greičiausiai yra kažkokia svari priežastis. Greičiausiai galėsime perimti naudingą patirtį. Pasidomėję suprantame, kad plaktuko metalinė dalis blogai laikosi ant medinės rankenos. Atlikdamas staigų smūgį į grindis su rankena – darbininkas greitai grąžina plaktuko metalinę dalį atgal, neleisdamas galutinai jai nuslysti. Naudingas dalykas. Jeigu kada atsitiks panaši situacija – žinosime kaip laikinai sutaisyti plaktuką.

Pavyzdys Nr.: 1.2.

Išgirdome labai keistą garsą virtuvėje. Atėję pastebėjome, kad ant grindų guli užrašų knyga su metaliniu užsegimu. Tačiau garsas buvo toks keistas, kad mes bandome specialiai kelis kartus numesti knygą, kad dar kartą išgirsti tą patį garsą. Atlikus eksperimentą – mes žinome, kad tokį garsą skleidžia segtukas. Tada suprantame, kad knygą reikia dėti saugiau, kad nesubraižyti segtuko. Toks garsas išgaunamas kai knyga krenta ant užsegimo. Tą informacija naudosime ateityje, kad išsaugoti daiktą ir grindų keramines plyteles. Gal keistas pavyzdys, bet kažkodėl būtent jis atsitiktinai susigeneravo mano galvoje.

Dalis antroji. Neadekvatus noras žinoti

Įsivaizduokime, kad kažkas vyksta mūsų aplinkoje. Mums yra labai įdomu. Galime gauti informaciją apie tai kas vyksta. Tam reikia atlikti darbą. Smalsumas nugali ir mes kažką darome tam, kad sužinoti informaciją, kurios mums realiai nereikia. Toks neadekvatus smalsumas – tai pastangos gauti informaciją vien tiesiog, kad žinoti. Kam? Mes nežinome. Panaudosime? Ne. Tiesiog įdomu. Tas yra negerai. Tai tuščia informacija. Kitais žodžiais – informacija be jos praktinio panaudojimo nėra kažko verta. Gal ateityje, bet tas vistiek turi turėti kažkokią paskirtį. Kitais žodžiais – rinkdami informaciją turite sąžiningai savęs paklausti – „Ar man to tikrai reikia?“

Pavyzdys Nr.: 2.1.

Gatvė. Mes kažko laukiame. Vasara. Šilta. Atsisėdome ant suoliuko. Pro šalį eina žmogus. Staiga sustojo, sunerimo ir apsisukęs greitai nuėjo atgal. Mums žiauriai įdomu kur jis taip suskubėjo. Galime paklausti aplinkinių ką jie apie tai mano. Galime net pasivyti tą žmogų ir paklausti jo. Patikėkit, yra net tokių žmonių kurie pradės eiti iš paskos, kad sužinoti tiesą. Tik kam? Naudos iš tokios informacijos nėra.

Pavyzdys Nr.: 2.2.

Gaisras. Dega automobilis. Atvažiavę gaisrininkai gesina liepsnas. Minia žmonių. Visi vienas kitą klausinėja apie įvykį. Kokia yra jo priežastis. Kas būtent užsidegė. Kokia yra nauda iš informacijos kurią mes gausime? Mes žinosime priežastį, bet kas iš to? Dažniausiai mes ir taip žinome kodėl užsiliepsnoja automobiliai. Tačiau kažkodėl mums vistiek yra labai įdomu.

Raudonoji linija…

Tik taip sugebėjau pavadinti šitą pastraipą. Tai būtent tas momentas kai smalsumas kenkia sveikatai. Kitaip išsireiškus – tai sveiko proto riba. Ką turiu omeny? Čia pat pateiksiu kelis greitus pavyzdžius.

  1. Nustojo šaudyti saliutai. Suskaičiavome 20 šūvių. Nors ant dėžės parašyta 24. Einame aiškintis kur dar 4. Smalsumas ir veiksmai be atitinkamos informacijos gali pakenkti Jūsų sveikatai.
  2. Tamsa. Didelis pastatas. Mes jame esame pirmą kartą. Pradedame eiti koridoriais vien dėl to, kad mums yra įdomu – kas yra toliau. Taip galime klaidžioti kol galutinai nepasiklysime.
  3. Surandame vapsvų lizdą ir labai norime patikrinti ar ten kažkas yra. Manau toliau pasakoti tikrai nereikia. Patikėkite – tokių smalsuolių tikrai yra. Vienam, kurį žinau asmeniškai – virš 50 metų…

Apibendrinimas

Atsiminkime, kad smalsumas – tai tiesiog emocija. Emocijas, kaip mes žinome – reikėtų kontroliuoti. Turime konkrečiai ir aiškiai filtruoti savo norus kažką sužinoti. Kažką pamatome – pradedame galvoti. Galėsime mes tai panaudoti ateityje ar ne. Toks rūšiavimas padės sutaupyti laiką ir kartais net išlikti sveikam (ir gyvam). Stenkimės aiškiai sau duoti ataskaitą – ko mums tikrai reikia ir ko ne. Tam reikia tiesiog sau pačiam sąžiningai atsakyti į visus klausimus. Mums daug kas yra įdomu, tiesiog daugybėje procesų mūsų paprasčiausiai nereikia. Ir tai yra normalu. Taip pat „nosies kišimo“ į svetimus reikalus dažnis – yra neigiamas rodiklis aplinkiniams žmonėms.

Medžiaga: Andrej Galin. Nuotraukos: Skitterphoto iš Pexels.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *