Mes patys sau nustatome ribas. Ne kažkas kitas. Tik mes patys. Žmogus visą laiką turi pasirinkimą. Turbūt dažnai girdėjote pokalbiuose iš savo pašnekovų frazę, kad kažkokiu tai atveju jie neturėjo pasirinkimo. Melas. Turėjo. Ribos, įvairiausi „rėmai“ ir kliūtys – gyvų žmonių generuojamas dalykas. Pats juokingiausias momentas, kad dažniausiai tas ribas mes patys sau ir kuriam.
Grįžtam prie to, kad žmogus visą laiką turi pasirinkimą. Net pačiuose žiauriausiose situacijose jis gali rinktis. Klausimas yra tik vienas. Kokį kelią jis pasirinks. Formuluojant kitaip – kiek kainuos to žmogaus kelionė? Ką jis pasiruošęs paaukoti, kad galėtų gauti norimą rezultatą? Straipsnyje apie informaciją ir jos sistematizavimą aš minėjau, kad visi mes esame tinginiai. Pasikartosiu ir čia. Mes visi esame tinginiai ir stengiamės vengti sudėtingų dalykų. Visada pasirenkame lengvesnį kelią. Taip jau yra ir tas nepasikeis. Tokia yra realybė ir niekur nuo to nedingsi. Bet ar lengvesnis kelias visada yra gerai?
Atrodo, kad bet ką galima apgauti, bet tik ne save. Kaip galima pačiam sau meluoti? Juk mes žinome ką ir kam sakome. Žinome apie ką ir kada kalbame. Mes savo informacijos šeimininkai. Atrodo taip? Pasirodo ne. Galima kuo puikiausiai pačiam sau meluoti. Mes labai gerai mokame savęs gailėtis. Mes puikiai mokame patys sau sugalvoti šimtus priežasčių, kodėl vienas ar kitas darbas yra neįmanomas. Įvairiausiais būdais save raminame ir glostome savo vidinį „aš“.
Nustokite savęs gailėti
Kai mes verkiame – kažkas jau daro darbą. Kai mes savęs gailime ir glostote savąjį mažiuką „aš“ – kažkas jau padarė kelis žingsnius į priekį. Nesvarbu koks tai darbas ir apie ką būtent eina kalba. Svarbus pats principas. Kai mes verkiame – kažkur statomas dangoraižis. Labai gaila, bet ne kiekvienas tą gali suvokti. Dažniausiai yra taip, kad žmogus ant tiek stipriai tiki savo sukurta istorija, kad to beveik neįmanoma pakeisti. Galima bandyti kažką įrodyti, bet ar toks žmogus norės kažką išgirsti?…
Pamėginsiu pateikti pavyzdį. Labai didelė bėda yra viršsvoris. Moterims tai yra labai skaudi tema. Bet yra taip, kaip yra. Įsivaizduokime moterį „A“ ir moterį „B“. Tuo metu kai variantas „A“ sėdi namuose „įsirėminusi“ savo pačios sukurtose ribose ir paprasčiausiai žudosi – variantas „B“ laužo treniruoklius salėje ir lenda iš odos dėl numestų gramų. Viena glosto savo vidinį „aš“, kaltina visą pasaulį ir verkia kokia ji yra vargšelė – kita keičia save. Ir pamėgink kažką pasakyti variantui „A“. Geriau nerizikuoti – jos svoris didesnis. Užmuš. Noriu atsiprašyti, jei kažką įžeidžiau. Tačiau tokia yra realybė. Ribas generuoja mūsų galvos. Rinktis Jums…
Aš pavargau…
Ar tikrai? Kas yra sunkumai ir kas juos generuoja? Čia yra beveik ta pati istorija apie kurią mes jau kalbėjome aukščiau. Tik „patepta“ kitu padažu. Kai žmogus pavargsta siekdamas tam tikro tikslo – tai reiškia, kad dingsta jo interesas. Jis kažką daro, stengiasi, bet negauna norimo rezultato. Jam tas jau yra nebeįdomu. Kodėl? Žmogus tiesiog pradeda suvokti kokia yra siekiamo rezultato kaina. Kadangi jau kažką darė ir investavo į tam tikrą veiklą – toliau toks žmogus bandys maskuoti savo pralaimėjimą. Juk mes viską visada įvertiname iš pirmo žvilgsnio! Kaip čia taip yra, kad mes galėjome klysti? Sunku pripažinti pralaimėjimą. Žmogus tiesiog sugalvos priežastį, kodėl jam tas nepavyko.
Susidomėjimas daiktu (ar veikla) gali dingti ir dėl kitos priežasties. Jeigu atmesti rezultato vertės suvokimo priežastį – yra dar vienas variantas. Tik jis yra gana retas. Tai yra tas momentas, kai tikslas pasiektas. Labai geras pavyzdys – mokslininkas Vilhelmas Konradas Rentgenas. Jis dirbo tiek, keik reikėjo rezultatams pasiekti. Už jo atradimą ir tyrimus 1901 m. jam buvo paskirta Nobelio premija. Tačiau net premija jam buvo neįdomi (atskira istorija). Rentgenas aprašė savo atradimo 12 savybių ant 4 puslapių ir pasakė, kad viskas jau yra padaryta ir daugiau čia nieko nesugalvosi. Panašiai ir buvo. Po Rentgeno darbą bandė tęsti kiti, bet nieko naujo neatrado (daug žmonių tiesiog mirė nuo gautos radiacijos). Rentgenas tiesiog pasiekė tai ko norėjo.
Nekankinkite savęs
Juoda arba balta. Mes norime arba nenorime. Būkite sąžiningi patys su savimi. Įvertinkite savo realias galimybes. Kam save kankinti? Mes visi kažkuo smarkiai „užsidegam“ ir tas viskas ištrina realybės suvokimą. Tačiau tokius dalykus reikia išmokti savyje gesinti. Pasistenkime suprasti ar tai yra tikrai skirta mums. Ar tikrai mes to norime ir esame pasiruošę sumokėti tiek, kiek reikia rezultatui pasiekti?
Labai dažnai taikau tokį gerą metodą. Jis skirtas savęs patikrinimui. Jeigu kažko labai užsinorėjau – bandau pats savęs klausinėtis įvairiausių klausimų (apie tą daiktą ar veiksmą). Nagrinėti visus galimus sunkumus ir variantus. Realiai, taip kaip yra. Niekada savęs neraminu, kad viskas bus gerai, tai yra paprasta ir panašiai. Kartais net Merfio dėsnius prisimenu ir „prasuku“ juos galvoje. Jeigu aš nors vienoje vietoje suabejojau – reiškia tai yra ne man. Tada stengiuosi tą dalyką atidėti. Vėliau grįžtų prie jo vėl ir darau tą patį. Jeigu aš nesu įsitikinęs nors kažkokioje vienoje smulkmenoje – aš stengiuosi atmesti tokį norą.
Darbą vistiek teks atlikti
Jeigu mes tikrai tvirtai esame apsisprendę, kad kažko norime – ruoškimės dirbti. Niekas savaime nevyksta. Ką mes nedarytume – darbą atlikti vistiek reikės. Galima analizuoti, planuoti, sistematizuoti ir įvairiausiais būdais optimizuoti savo logines grandines, bet vistiek, kad kažką gauti – reikia kažką įdėti. Taip jau yra šitame pasaulyje. Niekas nevyksta savaime. Kartais net tas pats analizavimas ir planavimas – jau yra darbas nuo kurio yra pavargstama. Nesvarbu, dirba galva ar rankos.
Bet juk yra pasirinkimas. Galima kažkaip išvengti sunkumu. Gal pasirenkam lengvesnį kelią? Taip, galim. Pasirinkus jį – mums yra lengviau. Bet tik tuo momentu. Taip mes tiesiog atitoliname tą darbą. Kartais mes jį atidedame net žinant apie tai. Sakome, kad kažką padarysime rytoj. Bet tas nieko nekeičia. Darbą reikės padaryti. Kam save apgaudinėti?
Reikia konkrečiai apsispręsti pačioje pradžioje. Ar Jums reikia to. Ar Jūs tikrai norite pasiekti tai ką sugalvojote? Tikri tikslai žmogaus „neįrėmina“. Turint konkretų ir aiškų tikslą žmogus neturi klausimų ir problemų. Jis nuolat ieško sprendimų ir darbas vyksta lengvai ir sklandžiai. Tik tikras ir skaidrus tikslas yra Jūsų energija.
Kai Jus „įrėmina“ kiti
Ką apie manę pagalvos kiti? Ką aš pasakysiu jeigu manęs paklaus? Gal tai yra negražu? Gal tai yra nenormalu?…
Baimė. Čia gali veikia savotiškas „baltos varnos“ efektas. Ne visi gali (ir nori) tapti ta varna. Aukščiau išvardinti klausimai ir yra tos ribos, kurias mes patys sau nustatome. Dar mėgstu vadinti tai „rėmais“. Mus dažnai tiesiog „įrėmina“ kiti. Tačiau pažiūrėjus iš kitos pusės – sutikimą „įsirėminti“ duodame ne kažkas kitas, o mes patys.
Visiškai įmanomas dalykas, kai Jus pradeda įtakoti (spausti) aplinka. Kažkiek prie tos temos prisiliečiau straipsnyje apie ramybę. Grįžtame į straipsnio pradžią. Viską pradėjau nuo to, kad mes visą laiką turime pasirinkimą. Taip ir yra. Turime. Mes ir taip gerai mokame susikurti sau nemažai problemų ir kliūčių, o dar ir leidžiame kitiems mums padėti. Mes pasirenkame tai patys. Pasikartosiu. Kažkas mums siūlo „rėmą“ už nedidelį paskatinimą – o mes dedame parašą. Viskas mūsų rankose…
Baimė keistis ir keisti
Aš bijau. Man nesigaus. Ką daryti?…
Reikia tiesiog nutrinti ribas ir pradėti veikti. Jeigu Jūs kažko tikrai norite – reikia tiesiog peržengti visas kliūtis. Kitaip Jus taip ir stovėsite į jas įsirėmęs. Reikia nustoti savęs gailėti ir pradėti veiksmą. Aš nesakau apie kažką nerealaus. Žmonės bijo paprasčiausių ir absoliučiai realių dalykų. Taip, gal kažkur ir padarysite klaidą. Gal kažkas nepavyks. Bet tai bus Jūsų patirtis. Tai bus milžiniškas žinių bagažas ateičiai. Negatyvus rezultatas irgi yra rezultatas.
Tikri, realus dalykai yra įmanomi. Kai mes verkiame – kažkur statomas dangoraižis. Pradedu kartotis, bet tikrai taip ir yra. Jeigu mes kažko tikrai norime, norime to patys ir tai nėra kito žmogaus įskiepytas noras – mes galime. Klausimas tik kaina. Ar mes tai „patempsime“? Kokia yra vertė? Jeigu kaina mums tinka – mes perkame. Taip ir su tikslais. Pasakysiu net daugiau. Kartais mes esame pasiruošę permokėti už daiktą. Kodėl to paties nepadaryti įgyvendinant svajones? Dauguma tų svajonių yra realios…
Atsiminkite, Jūsų kelias yra dažniausiai tiesus ir lygus. Visi vingiai, duobės ir kitos kliūtys atsiranda Jūsų galvoje, bet ne ant kelio.
Medžiaga: Andrej Galin. Pagrindinė nuotrauka: Travis Saylor iš Pexels. Nuotraukos straipsnyje: Úrsula Madariaga ir Felipe Vallin iš Pexels.